www.99plius1.lt - Pašnekesiai

SU KUO SUTAPSI, TUO IR PATS TAPSI…

Tue, 08 Apr 2025 11:08:00 +0000

Parengė Jurga Liaubaitė

Daugiau nei prieš 10 metų savo kūrybinę veiklą pradėjusi Laura Sim (Simanauskienė) ir prekių ženklas „TUŠAS ANT MEDŽIO“ šiandien pristatomas kaip dviejų lygiaverčių kūrėjų duetas, kur Laura – tušas, o Vytautas – medis. Nors kūrybiniai darbai gimdavo abiejų pastangomis, Laura piešdavo, Vytautas dirbo su medžiu (pjovė, šlifavo, dažė), bet paklausus, kas darbų autorius, visada į prožektorių šviesą vyras išstumdavo žmoną. „Aš nepiešiau, – prisimena pašnekovas. – Įsivaizdavau, kad aš nelinkęs į meną, esu toks medinis. Karts nuo karto atsargiai patardavau Laurai, kad galėtų nupiešti tą ar aną, gal reikėtų to ar ano… Kol vieną dieną gavau atsakymą: „Nusipiešk pats!“ Pradžioje tai skambėjo kaip įžeidimas, bet vėliau pagalvojau, o kodėl tikrai negalėčiau pabandyti piešti ir aš. Žinojau, kad skamba juokingai, bet pabandžiau.“

Vytautas Simanauskas, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Vaikystėje vyras, bent pats taip mano, nebuvo linkęs į menus. „Na, nebent makaliūzes ant sienų ar braižymą tušinuku sąsiuvinio gale galėtume laikyti meno išraiška“, – juokiasi Vytautas. Didesnį susidomėjimą jaunuoliui kėlė istorijos, archeologijos mokslai. Svajonės būti istorijos mokytoju, galbūt archeologu, paskatino baigti Istorijos bakalauro studijas Klaipėdos universitete. Vytauto nedomino sausi faktai, įdomu buvo apčiuopiami daiktai, jų atsiradimo istorijos, gamybos ir panaudojimo būdai.

TARP TRADICIJŲ IR MODERNAUS DIZAINO

„Medis – gamtos sukurtas vaikas. Toks tikras, savitas, šiltas. Kaip ir žmogaus, nerasi vienodo, taip ir medžių nepamatysi tokių pačių. Jaučiu medžio faktūrą ir tekstūrą. Todėl grafikos kūriniai itin organiškai žiūrisi kietmedžio nuopjovų paviršiuose“, – apie pagrindinę savo darbo priemonę švelniai kalba kūrėjas. Kūrybai menininkus įkvepia pats gyvenimas: jo eiga, pamatyti vaizdai, sutikti žmonės, pokalbiai su žmona ir vaikais… Nors „TUŠAS ANT MEDŽIO“ darbai gali atrodyti lengvai padaromi, bet taip nėra. Čia gana daug fizinio darbo: medžio pjovimo, šlifavimo, klijavimo, dažymo, lakavimo ir, žinoma, daug kruopštaus piešimo.

„Tušas ant medžio“ dirbinys, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Vytautas Simanauskas kuria neįprastus kūrinius, nors priklauso tautodailininkų bendrijai, bet Lietuvių tautodailės tradicijas tęsia bei vysto savitu būdu bei stiliumi. Jo kūriniai tarsi „lieptas“ tarp tradicijos ir šiuolaikinės raiškos, modernaus dizaino, – sako dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė. – Menininko darbuose nėra lietuvių tautiniam paveldui būdingo schematizmo, jo kūriniai – preciziško piešinio, kompozicija pritaikoma prie turimos medžio nuopjovos formos, nebijoma ir improvizuoti, rinktis netikėtų detalių vaizdavimą. Vytauto kūriniai – ne dekoro elementai, o savarankiški grafikos darbai, kuriami nuosekliai, kruopščiai, detalizuojant piešinį, siekiant išgauti filigranišką linijos, silueto tikslumą bei grakštumą.“

GYVENIMO KELIAS

„Daug kūrinių gamindavome su Laura Sim, – prisimena Vytautas, tada aš pagamindavau tik medinę dalį, bet nepiešiau. Pirmasis piešinukas buvo ant nedidelio pakabuko, ant kurio užrašiau: „Angelas sargas“. Padovanojau jį žmonai šv. Kalėdų proga. Man buvo ir juokinga, ir tarsi gėda, kad aš nemoku piešti taip, kaip ji. Nepaisant to, jai patiko. Antras piešinukas buvo ant žvakidės nupieštas angelas. Ne toks gražus, kaip Lauros angelai, na, bet mano pieštas.“

Nidoje vykusi edukacija, kurią Vytautas turėjo pravesti vienas be žmonos, buvo dar vienas žingsnis į priekį. Laiko pergyventi tuomet nebuvo. Apsuptas vaikų ir jų tėvų vyras pasijuto labai gerai. „Tėvų išsakyti žodžiai vaikams: „Žiūrėk, kaip dėdė moka piešti! – prisimena pašnekovas. – Svetimų žmonių įvertinimas suteikė didžiulę motyvaciją eiti į priekį ir nesidairyti atgal.“

Patys gražiausi dalykai gyvena ŠIRDYJE... , nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Šiuo metu „TUŠAS ANT MEDŽIO“ yra pagrindinė mūsų veikla, išgyvenimo šaltinis ir gyvenimo būdas. Nesakau, kad ta veikla lengva, bet ji – mūsų sukurtas kūdikis, aplink kurį sukasi mūsų mintys ir darbai. – atviras Vytautas. – Istorijos mokytoju taip ir neteko dirbti (kol kas). Dirbau komercijos vadybininku, padalinio vadovu, o dabar menininku. Tokiu keliu, rodos, nuvedė pats gyvenimas. Teisingumo, laisvės ieškojimas paskatino pasukti tokiu keliu. Kadaise, vaikščiodami „Jūros šventės“ mugėje, sakydavome, kad čia turėtume būti ir mes. Praėjo nemažai laiko, kol tai virto realybe.“

DŽIAUGTIS MAŽAIS DALYKAIS

Nuoširdžiai ir sunkiai dirbdami, kūrybos vedami, Laura ir Vytautas tvirtai žengia savo pasirinktu keliu. Svarbus variklis jų gyvenime yra savęs ieškojimas, pažinimas, vertinimas ir tarpusavio darna. „Nors darbai per tuos 10 metų yra iškeliavę po visą pasaulį, mes esame tokie pat – paprasti menininkai ir jautrūs žmonės, – sako kūrėjų pora. – Mūsų darbai skirti jautriems, nuoširdiems, išsilavinusiems žmonėms. Asmenims, kurie mato pasaulio mažus ir šviesius dalykus, kurie neapsiriboja materialumu, o gyvena jausmo ir pozityvumo ieškojimuose. Žmonės, kurie kūryboje įžvelgia prasmę, yra mūsų žmonės. Jų dėka mes galime kurti.“

Laura ir Vytautas Simanauskai – „Tušas ant medžio“, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kūrėjų duetas „TUŠAS ANT MEDŽIO“ norėtų, kad jų darbai taptų ne tik dekoro elementais namų interjeruose, bet ir motyvacine kūryba, kuri skatintų ieškoti, atrasti, pastebėti, būti, jausti. Kūryba, kuri sukurta iš mažų tušo taškelių, skatintų žmones įvertinti ir džiaugtis mažais dalykais.

„Linkime sau ir kitiems menininkams, amatininkams, kad juos pamatytų ir įvertintų kuo daugiau žmonių, kad kūrėjų darbai būtų aukščiau už materialius dalykus.“ – su viltimi ir gera nuotaika pokalbį baigia Laura ir Vytautas Simanauskai.

KVENTINAS TARANTINAS IR CITRININĖS KREIVABUDĖS

Sun, 24 Sep 2023 15:03:00 +0000

Parengė Jurga Liaubaitė

Atėjus rudeniui ir lietingiems orams, socialinius tinklus užplūsta vis daugiau nuotraukų su miško gėrybėmis – grybais. Krepšiai baravykų, miško laukymėje augančios voveraičių šeimos, gražuolės ūmėdės, besislepiančios po nukritusiais medžių lapais, – ko tik nepamatysi. Ar pagalvojote, kad grybus nesunkiai galima užsiauginti patiems savo namuose ir derlių nuiminėti beveik ištisus metus? Abejojate?! Manau, jog pokalbis su grybų namų „Mushi Mushi“ įkūrėjomis įkvėps Jus išbandyti naują „grybavimo“ būdą, neišeinant iš namų.

„Mushi Mushi“ komanda, nuotrauka iš asmeninio archyvo

RYŠYS SU GAMTA

Akvilė Banytė ir Deimantė Misiukonytė dažnai prisistato kaip grybų entuziastės, besižavinčios grybais visose srityse, ne tik maisto ar auginimo, bet ir jų medicininėmis galiomis, kitais panaudojimo būdais, pvz., statant namus, kuriant baldus ir t. t. „Mushi Mushi“ pavadinimas gimė prisimenant Kventino Tarantino filme „Nužudyti Bilą“ (angl. „Kill Bill“) išgirstą frazę, kurią atsiliepdami telefonu vartojo japonai – „Moshi Moshi“. Taip jie sveikindavosi. Tai mane prajuokino ir, kai skambindavo draugas, pradėjau ją vartoti atsiliepdama. Galvojant, kaip pavadinti šį projektą, iškilo ši frazė, nes šiek tiek priminė anglišką žodį mushroom (liet. grybas). Taigi, nusprendžiau pavadinti „Mushi Mushi“. Man šis pavadinimas patinka dėl jo skambesio bei žaismingumo ir puikiai tiko grybų auginimui, kuris tuo metu atrodė lyg žaidimas“, – grybų namų pavadinimo istorija dalijasi Akvilė.

Abi merginos turi glaudų ryšį su gamta. Akvilė užaugo kaime. Gamta, daržas, miškas, laukai visada buvo šalia. „Iki dabar jaučiu, kaip gamtoje mano kūnas nusiramina, galva praskaidrėja, atsiranda saugumo jausmas. Užaugus svajojau būti ir dainininke, ir virėja, nes nuo pat vaikystės mėgau suktis virtuvėje“, – sako grybų augintoja.

Deimantė vaikystėje vasaras leisdavo pas senelius kaime. „Tai buvo pačios nuostabiausios vasaros ir iki dabar gamta yra ta vieta, kur jaučiuosi geriausiai. Buvau vaikas, turintis daug fantazijų, visada mintimis kažkur išskrisdavau ir įsivaizduodavau įvairiausius dalykus. Lipdymas iš molio / plastilino, tapyba ar grafika buvo tos veiklos, kurias darant tiesiog išnykdavo laikas ir man be galo patiko, todėl tikėjausi tapti menininke“, – prisimena mergina.

IŠŠŪKIS SAU

Turint didelį draugo palaikymą ir veiklių moterų pavyzdį bei įkvėpimą, Akvilei pradėti veiklą nebuvo sunku. Sunkiau buvo nuspręsti kurti įmonę ir pažiūrėti į šį dalyką rimtai, o ne kaip tiesiog į mėgstamą veiklą. Nuo idėjos, kad nori auginti grybus ir grįžti į Lietuvą, iki realių veiksmų praėjo keli mėnesiai. Tuo metu mergina neturėjo darbo ar kitos veiklos, tad apsispręsti nebuvo taip sudėtinga.

Deimantės grybų auginimo patirtis Prancūzijoje, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Deimantė su grybų auginimu susipažino savanoriaudama Prancūzijoje. „Iš pradžių neturėjau jokių didelių lūkesčių ar minčių, kad tai bus veikla, kuria užsiimsiu toliau. Tačiau jau užsiauginusi pirmuosius grybus, buvau tokia sužavėta jų išvaizdos, skonio ir pačios grybų auginimo idėjos, kad po truputį kažkur viduje pradėjo kirbėti mintis apie tokio projekto vykdymą Lietuvoje. Po kurio laiko sulaukiau Akvilės vizito Prancūzijoje ir tada lyg numanydama ji man pasiūlė kurti veiklą kartu, – pasakoja grybų entuziastė Deimantė. – Atsakiau Akvilei ne iš karto, nes truputį sukaustė nežinomybės baimė, bet pagalvojusi, kad tai yra puikus iššūkis sau ir galimybė kurti įdomią veiklą su drauge, sutikau su jos pasiūlymu.“

PIRMIEJI GRYBAI

Reikia pasidžiaugti, kad grybų auginimas suvienijo ir į gimtą šalį sugrąžino dvi lietuvaites. Akvilė studijavo magistrą Kopenhagoje ir po studijų dirbo prie trumpo projekto. Vėliau, jam pasibaigus, intensyviai ieškojo darbo Kopenhagoje, tačiau nelabai sekėsi. Tuo momentu ir susidomėjo grybų auginimu bei nusprendė grįžti į Lietuvą ir tėvų rūsyje įrengti grybų ūkį. Deimantė, baigusi savanoriauti Prancūzijoje, neturėjo jokių planų. Per daug negalvojo, kur ją vėjai nublokš, bet Akvilės vizitas sudėliojo visas mintis ir visus planus, ir taip atėjo sprendimas, kad laikas grįžti namo.

Grybų auginimo rinkiniai, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Pamenu, kaip nedrąsiai ir neužtikrintai viską dariau, bijojau padaryti blogai ir viską sugadinti, – sako Akvilė. – Tačiau pavyko iš pirmo karto ir buvo labai jaudinama patirtis, stebėti kažką tavo rankomis užauginto ir tokio gražaus, nematyto (pirmieji užauginti grybai buvo ryškiai geltonos spalvos – citrininės kreivabudės)“.

Deimantės pirmoji patirtis kiek kitokia. Pirmoji grybų rūšis, kurią mergina turėjo užsiauginti, buvo gluosninės kreivabudės, bet dėl grybienos tiekėjų klaidos, jos nuostabai grybai užaugo geltoni. Tai buvo citrininė kreivabudė. „Tikriausiai įspūdingesnio grybo realybėje nebuvau mačiusi, o ir skonis pranoko prieš tai ragautus grybus! – įspūdžiais dalijasi pašnekovė. – O užsiauginus pirmąjį grybą, vėliau norėjosi tik dar, dar ir dar.“

NENULEISTI RANKŲ

„Labai lengva save pamesti tobulame Instagrame su gražiais vaizdeliais, oi, kaip lengva. Ir kaip sunku pasidalyti, kai kažkas nepavyksta“, – socialiniame tinkle rašė grybų entuziastės.

Grįžus į Lietuvą, pradžioje, merginoms atrodė, buvo vien nesėkmės, kuriomis buvo sunku dalytis Instagrame. Kadangi šioje platformoje dauguma rodomų dalykų yra pozityvūs ir sėkmingi, nelabai buvo noro dalytis, kad ir vėl buvo susimauta ir grybai neužaugo. Tačiau grybų augintojos sąmoningai pasirinko kelti ir tokias akimirkas, nes norėjosi ir kitiems parodyti, kad kai kažką darai pirmą kartą, nebūtinai viskas iškart ir pavyks. Akvilė džiaugiasi išmokusi nenuleisti rankų, jei kažkas nepasiseka iš pirmo karto.

Darbų įkarštyje, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Pirmus pusę metų mums labai nesisekė ir tikrai sviro rankos, bet to ryžto ir motyvacijos išvystyti viską sklandžiai buvo daug daugiau, – sako Deimantė. – Tikra tiesa, kad dėl didelio darbo ir pastangų esame ten, kur esame.“ Kolegei antrina Akvilė: „Dirbti reikia daug, bet gal didesnė dalis sėkmės yra noras ir motyvacija kažką gražaus paleisti į pasaulį, žmonėms suteikti džiaugsmo per naujas patirtis.“

ATRADIMAI, SUKELIANTYS DŽIAUGSMĄ

„Nelabai galvojame apie konkurenciją, kai dalijamės grybų auginimo užkulisiais, labiau norime šiomis žiniomis pasidalyti su sekėjais, juos inspiruoti užsiauginti grybų patiems. Tai ir mums buvo labai didelis atradimas, sukėlęs daug įspūdžių ir džiaugsmo, todėl norime, kad ir kiti pajustų tą grybų auginimo gėrį“, – sako pašnekovės, paklaustos ar atvirai rodydamos grybų auginimo procesą nebijančios susilaukti konkurentų dėmesio.

Merginos džiaugiasi, kad jų vartotojai yra labai linkę į naujoves, ištroškę naujų veiklų, naujos patirties. Daugelis jų gyvena didmiesčiuose. Akvilė ir Deimantė jaučiasi labai dėkingos turėdamos tokią didelę ir palaikančią bendruomenę aplink save.

Ateityje grybų entuziastės „Mushi Mushi“ įsivaizduoja turėsiančios daugiau produktų savo asortimente, grybų auginimo dirbtuves, renginius, susitikimus ir dar daugiau žmonių, atradusių grybų auginimo džiaugsmą. Savo sekėjams norėtų palinkėti gero grybų derliaus ir smagių akimirkų auginant grybus!

TYLOS PALIESTI

Fri, 08 Sep 2023 07:00:00 +0000

Parengė Jurga Liaubaitė

Tikriausiai daugelis iš mūsų vaikystėje yra žaidęs žaidimą „Tylos karalius“, kai kuo ilgesnį laiko tarpą negalima ištarti nė žodžio. Tuomet konkuruoji su draugais, sieki tikslo žūtbūt laimėti. Suaugus tokio pobūdžio žaidimai įgauna kiek kitokias formas ir suteikia jau visai kitą prasmę. Paskutinį savo atostogų ir vasaros savaitgalį (rugpjūčio 24–27 dienomis) atvykau į šalia Čiobiškio kaimelio įsikūrusį meditacijų centrą „Zen miškas“. Nuostabios gamtos apsuptyje vedami mokytojo Amando Paulausko pasinėrėme į beveik keturias dienas trukusią tylą.

„Zen miškas“, nuotrauka iš https://www.facebook.com/zen.miskas.ciobiskis/photos

LŪKESČIAI

Į „Tylos stovyklą“ atvažiavau neturėdama jokių lūkesčių. Kadangi laikau save uždaru žmogumi, tyla manęs negąsdino ir, gavusi rekomendaciją, nusprendžiau save savotiškai išbandyti. Norėjosi ramiai susidėlioti mintis artėjant rudeniui ir manęs laukiantiems darbams. Atvirai – net negalėjau išsikelti sau jokio tikslo, ko būtent siekiu buvimu čia šį ilgąjį savaitgalį. Tikriausiai neatsitiktinai ištraukiau kortą – „Tingumas“, kuri turėjo nukreipti link to, kaip turėčiau jaustis ir ko siekti būdama čia.

Senbuvių (atvykusių į stovyklą jau antrą kartą) pasakojimai, kad po pirmos „Tylos stovyklos“ jautėsi padarę geriausią savo gyvenimo sprendimą čia atvykti, nuteikė optimistiškai. „Tylos stovykloje“ galioja kiek kitokios taisyklės. Esi žmonių apsuptyje, bet negali su jais bendrauti nei gestais, nei veido mimikomis. Čia gali būti šiek tiek savanaudis ir už tai tavęs niekas neteis. Susikaupimas ir visas dėmesys fokusuojamas į tavo vidų, mintis, o ne į išorę ir aplinkos sukeliamus dirgiklius. Telefonas saugiai keturias dienas praguli tam specialiai skirtoje dėžutėje.

RUTINA

Pusė septintos ryto. Išgirstame garsų varpo skambesį. Abejonės, kad nepavyks rytais laiku pabusti, išnyksta. Esu apgyvendinta kambaryje, kuris yra tiesiai po šiuo „žadintuvu“, nuo kurio garso vibruoja visos kambario sienos, ir ne tik. Kitais rytais pavyksta pabusti kiek anksčiau. Aplink dar tamsu, šalia lovoje girdimas duslus kambariokės kvėpavimas miego metu, virš galvos pasigirsta medinių grindų girgždesys nuo žingsnių, artėjančių prie varpo, skelbiančio naujo ryto pradžią. Tingiai keliuosi ir, atlikusi rytines procedūras, pakylu į bendrą erdvę / salę, kur vyksta visi dienos užsiėmimai. Panirus į tylą, laikas tarsi sulėtėja. Mintys išsilakstė kas sau, galva lengva – tai man retai būna. O juk mintys ir formuoja mūsų emocijas. Jos savo ruožtu – reakcijas, kurios prisideda prie žmogaus charakterio formavimosi. Nesikeičiant mūsų mąstymui ir mintims, negalime tikėtis, kad kas nors pasikeis ir mus supančioje aplinkoje bei gyvenime.

Po rytinės mankštos, meditacijos ir pusryčių turime laisvo laiko sau. Dabar galime apgalvoti, ką išgirdome paskaitų metu, taikyti praktiškai kvėpavimo, sąmoningumo valdymo ir, aišku, tylos praktikas. Man visuomet buvo artima gamta, laikas miške ir ilgi pasivaikščiojimai. Dažniausiai, kai galva perkrauta minčių, einu pasivaikščioti. Koncentruojantis į ėjimą, mintys susidėlioja į reikiamus „stalčiukus“. Būdama „Tylos stovykloje“ susipažinau su meditacija vaikštant. Tai labai panašu, ką ir pati darydavau savo gyvenime, bet viskas vyksta daug lėčiau, koncentruojantis į kvėpavimą ar į žingsnius. Judesys ir veiksmas daug ramesnis ir lėtesnis, atliekant viską su daug didesne atida. Ir iš tikro, išėjus į mišką juk nereikia niekur skubėti. O dažnai pagauti inercijos ir čia norime skubėti ir neatsipalaiduojame. ATIDA – žodis, kurį tenka pergalvoti ir „įsisavinti“ iš naujo. Atidžiai stebėti savo veiksmus, mintis, aplinką, patiriamus jausmus. Išsigryninti savo tikslus, vertybes, gyvenimo filosofiją. AR AŠ JUOS TURIU? Ar tiesiog plaukiu pasroviui ir dėl to kartais pasijaučiu iki šiol nieko prasmingo nenuveikusi savo gyvenime. O gal per daug save plaku vis kažko ieškodama, nors viskas labai paprasta. Tereikia mažiau negatyvių minčių, džiaugtis akimirka, kuri mums suteikta, vertinti ją ir apmąstyti, ką mūsų veiksmai duoda, mokėti už ją būti dėkingiems.

GAMTA

Čiobiškio gamta – nuostabi. Miško takais gali tyloje pasivaikščioti, pasiklausyti paukščių „pašnekesių“ ar kalenimo į medžio kamieną. Prisėsti po senu, šimtą metų menančiu ąžuolu. Stebėti, kaip saulės spinduliai skverbiasi pro medžio lapiją. Raminanti upės tėkmė retkarčiais sutrikdoma savaitgalį pakeliauti nusprendusių baidarininkų irklų grybšnių ir šūkčiojimų ar oro įkvėpti iššokančių ir vėl panyrančių į savo gelmių pasaulį žuvų. Gera įsižeminti basomis einant miško paklote, žvyrkeliu, vedančiu į Čiobiškio kaimelį, ar ryte brendant rasota pieva. Nieko nėra gražiau, kai vakarėjant pro atdarus salės langus, baigus medituoti, girdi praskrendant ir klykiant gerves. Apgaubia ramuma, ir norisi sustabdyti šią akimirką.

Čiobiškio kaime net šeštadienį žmonių beveik nėra. Prie parduotuvės gali pamatyti porą besišnekučiuojančiųjų. Paėjus dešiniau – mažos kapinaitės, pavienis žmogus ateina prisileisti vandens, kad palaistytų gėles ant artimųjų kapo. Centrinis kaimo objektas – balta mūrinė bažnyčia, papuošta medinėmis religinėmis skulptūromis. Kaip būdinga mažiems miesteliams, Mišios čia būna tik porą kartų per savaitę – savaitgaliais.

MINTYS

Laisvo laiko sau „Tylos stovykloje“ turime per dieną kelias valandas. Kitas laikas skirtas įvairioms praktikoms, kūno bei proto atpalaidavimo metodikoms pažinti ir praktikuoti. Reguliarus, sąmoningas sveiko vegetariško maisto vartojimas taip pat labai prisideda prie geros savijautos ir šviesesnio proto. Čia taip pat reikalinga atida: kada valgai, ką valgai, kaip valgai, kokios tavo mintys valgant. Visur reikalinga koncentracija. Nėra taip lengva ją išlaikyti ir, pastebėjus nuklydimą, svarbu rasti jėgų sugrįžti į pradinį tašką – pradėti nuo pradžių. Mūsų mintys dažnai sukelia nerimą. Galvoje kartais galime susikurti nerealių bauginančių scenarijų apie paprasčiausius dalykus – ir tik koncentracija yra geriausias vaistas nuo nerimo. Turime suprasti, kad klysti gyvenime yra normalu ir žmogiška. Iš klaidos reikia pasimokyti – čia nereikalinga nei kaltė, nei gėda. Dažnai tai esame linkę pamiršti. Pirmiausia turime būti geriausiu draugu sau, o po to jau galėsime būti geriausiais draugais savo artimiesiems ir aplinkiniams žmonėms.

PATYRIMAI

Artėjant paskutiniajai, ketvirtai, „Tylos stovyklos“ dienai, lyg pajusdavau kirbant nerimą. Net negaliu tiksliai įvardyti, kodėl. Iš karto po stovyklos, pirmadienį, jau turėjau grįžti į darbą. Norėjosi po čia praleisto laiko turėti dar kelias dienas apmąstyti tai, kokią dovaną kiekvienas čia gavome, bet yra, kaip yra. Paskutinę dieną turėjome progą pagalvoti ir sau atsakyti į esminius klausimus, kas mums yra meditacija, kodėl jos mums reikia, ką ji kiekvienam mūsų duoda. Aptarėme energijas, vyraujančias mūsų kūne, ir kaip jas stiprinti. Laukė paskutinė ir, sakyčiau, rimčiausia praktika per visą „Tylos stovyklą“. Kiekvienas, buvęs ten, išgyveno skirtingus pojūčius, bet, tikiu, kad atrado savyje kažką naujo ar paleido / susitaikė su tuo, kas seniai neramino ir spaudė širdį. Aš pati atlikdama šią praktiką net nepajutau, kaip kūnas visiškai atsipalaidavo, akys pasruvo ašaromis ir kelio atgal nebebuvo – tik leisti sau kvėpuoti ir išgyventi / paleisti visa, kas susikaupę mano viduje. Dabar net tiksliai nepasakysiu, nuo ko viskas „atsirakino“. Buvo kiek nejauku, vienu momentu degiau noru atsistoti ir išeiti, bet, kai suvoki, kad tai darai ne dėl kitų, o pirmiausia dėl savęs, mintys nurimsta ir priimi viską, kas vyksta čia ir dabar.

PABAIGAI

Man labai patiko viena paskutinių vieno stovyklos dalyvio išsakytų minčių, kad atvykome čia visi nepažinodami vienas kito, išvykstame taip pat gerai nesusipažinę, bet per šį ilgąjį savaitgalį išgyvenę ir patyrę tiek, kad tai ilgam ir neišdildomai liks mūsų atmintyje.

Ačiū visiems „tylos broliams ir sesėms“ už buvimą kartu ir atskirai tyloje. Ačiū už išplautas ir iššluostytas lėkštes bei sutvarkytą virtuvę. Ačiū už puodelį arbatos. Ačiū kambariokei už toleranciją ir ramios atmosferos kūrimą. Ačiū mokytojui Amandui Paulauskui už pasidalytas žinias, šiltą ir jaukų bendravimą, savo elgesiu ir veiksmais parodytą pavyzdį.

Daug kas klausė, ar kartočiau šią patirtį. Neišsižadu to ir, manau, kad kada nors kelias vėl atves, jei ne į „Zen mišką“, tai į kitą gražią vietą pabūti su savimi tyloje.

TARP EILUČIŲ...

Wed, 24 May 2023 07:00:00 +0000

Savo straipsnių herojams siunčiu dešimt klausimų. Atsakymai į juos vėliau virsta pasakojimu – istorija apie juos pačius ir jų veiklas. Šiandien ir aš nusprendžiau atsakyti į šiuos klausimus, praskleisti savo veiklos užkulisius ir susipažinti su savo skaitytojais truputį iš arčiau.

www.99plius1.lt įkūrėja – Jurga Liaubaitė, nuotraukos iš asmeninio archyvo

1. Kaip save pristatytumėte nepažįstamam žmogui?

Niekada nemokėjau ir iki šiol nemoku savęs pristatyti. Vadovaujuosi tuo, kad žmogaus atlikti darbai turi kalbėti už jį patį. Gyvenime esu dukra, sesuo, draugė, kolegė. Bendraudama su straipsnių herojais prisistatau kaip internetinio puslapio 99plius1.lt įkūrėja – JURGA LIAUBAITĖ.

2. Kuo vaikystėje svajojote būti užaugusi?

Būdama maža visiems sakydavau, kad užaugusi būsiu aktore. Vaidindavau mažus spektakliukus, deklamuodavau eilėraščius, kurdavau improvizuotas televizijos laidas. Su laiku svajonės keitėsi. Mokykloje sekėsi rašyti rašinius, su klasiokais kūrėme mokyklos laikraštuką, atsirado noras sieti ateitį su žurnalistika. Nepavykus įstoti į žurnalistikos studijas, atsidūriau grafinės komunikacijos ir knygų leidybos kelyje. Niekas nevyksta šiaip sau – iki šiol knygos užima svarbią vietą mano gyvenime.

3. Kada startavo internetinis puslapis 99plius1.lt? Kas paskatino tai pradėti?

Pirmas straipsnis buvo publikuotas 2021 m. sausio 27 dieną. Vis dar tęsėsi pandemija. Su kiekviena diena kildavo naujų klausimų, norėjosi kažkokiu būdu save įveiklinti, o ne galvoti apie negatyvius dalykus. Rašymas pasirodė geriausias būdas ir savotiška terapija.

4. Ar sunku buvo ryžtis pradėti šią veiklą? Kiek laiko praėjo nuo idėjos iki realių veiksmų?

Minčių kurti internetinį puslapį turėjau jau anksčiau, tik sukantis darbų sukūryje niekaip nepavykdavo jų išsigryninti. Pandemijos laikotarpiu viskam priverstinai sustojus ir nurimus, mintys palaipsniui susidėliojo į savo vietas. Iškėliau sau savotišką ultimatumą – DABAR ARBA NIEKAD.

5. Kam skirta Jūsų internetinė svetainė? Kaip apibūdintumėte savo skaitytoją?

Straipsnius gali skaityti visi norintys, nėra apribojimų. Dalis skaitytojų, aišku, yra draugai, kuriems įdomu, kaip man sekasi, ir mane taip palaiko. Tikiu, kad yra ir daugiau skaitytojų, kuriems įdomu sužinoti apie žmonių įgyvendintas svajones, projektus ir plėtojamas veiklas, kad čia gali atrasti kažką naujo. Galbūt įkvėpti ir paskatinti patiems save naujoms svajonėms ar pokyčiams.

6. Koks buvo pirmas publikuotas straipsnis? Kaip tuomet jautėtės?

Buvo nedrąsu. Pirmą straipsnį rašiau apie savo pusbrolio šeimos Linos ir Giedriaus Bertulių vykdomą veiklą „LinBerBeauty“. Tai buvo nauja patirtis tiek jiems, tiek ir man. Visada būsiu dėkinga, kad drauge leidosi su manimi į šią avantiūrą.

7. Kaip pasirenkate savo straipsnių herojus?

Pirmieji straipsniai buvo apie tuos žmones, kuriuos netiesiogiai žinojau iš socialinių tinklų. Man buvo įdomi jų veikla ar pati buvau jau išbandžiusi jų produktus. Norėjosi, kad ir daugiau žmonių apie tai išgirstų. Vėliau pradėjau rinktis pašnekovus pagal tematiką, pvz.: kelionės, maistas, amatai.

Esu atvira pasiūlymams ir bendradarbiavimo galimybėms. Jei norite platesnei auditorijai papasakoti apie savo veiklą, bet sunkiai sekasi dėlioti žodžius, galiu Jums pagelbėti.

8. Ar turite kažkokių rašymo ritualų? Kaip atrodo straipsnio rašymo procesas?

Kadangi pandemijos laiku tiesioginis bendravimas su asmenimis buvo ribojamas, savo straipsnių herojams siųsdavau klausimus elektroniniu paštu. Toks bendravimo modelis išliko iki šiol. Gavusi atsakymus į klausimus, juos ne vieną kartą perskaitau, kol mintyse pradeda dėliotis straipsnio detalės. Belieka prisėsti prie kompiuterio ir sakinys po sakinio užrašyti naują istoriją. Būna, kad kažkas nesiriša, trūksta kažkokio jungiamojo elemento. Tuomet trumpam viską atidedu. Atsitraukus, netikėčiausiu metu gali ateiti mintis, kuri sklandžiai sujungs ir užbaigs rašomą straipsnį.

9. Yra manoma, kad sėkmingos veiklos paslaptis yra 1 proc. talento ir 99 proc. sunkaus darbo. Kokia Jūsų veiklos formulė? Kas Jus įkvepia ir veda į priekį?

Kiekvieną darbą stengiuosi padaryti geriausiai, kaip tik galiu. Jei ko nemoku, domiuosi ir aiškinuosi, kaip išspręsti kilusias problemas. Iš savęs visada reikalauju daugiau. Šiai veiklos formulei tikrai pritarčiau. Neužtenka vien būti talentingam, reikia įdėti daug darbo, talentą auginti ir siekti kuo geriausių rezultatų savo srityje.

Save laikau intraverte ir po savaitės darbų dažnai pasijuntu išsekusi. Tuomet aunuosi patogius batus ir einu pasivaikščioti. Tai gali būti miškas ar siauros Senamiesčio gatvelės. Stebint aplinką, klausantis gamtos garsų, pailsi protas ir mintys vėl nugula į joms skirtus stalčiukus. Esu stebėtoja ir klausytoja. Įkvėpimo ieškau parodose, kine, muzikoje, net tyloje.

10. Ko palinkėtumėte sau ir Jūsų straipsnius skaitantiems asmenims?

Norėčiau palinkėti gero laiko, įkvėpimo, svajonių, postūmio jas įgyvendinti. Būna, kad nešiojiesi kokią mintį, ir reikia tik vieno laiku pasakyto žodžio, padrąsinimo, kad ryžtumeisi pokyčiui. Norėčiau, kad mano straipsnių herojams sektųsi kuo geriau ir jie taptų įkvėpimu visiems skaitytojams.

JAUKU-KU: BUVIMAS ČIA IR DABAR YRA TIKRASIS DŽIAUGSMO ŠALTINIS

Sun, 12 Feb 2023 08:00:00 +0000

Parengė Jurga Liaubaitė

Sklaidydama interneto svetainės „Jauku-ku“ puslapius nejučiomis prisiminiau 2006 m. Kristijono Vildžiūno filmą „Aš esi tu“. Jame vienišas architektas, metęs darbą biure, nusprendžia iš esmės pakeisti savo gyvenimą ir gūdžiame miške pasistato namelį medyje. Tuo metu atrodžiusi netikėta ir inovatyvi idėja, šiais laikais jau nieko nenustebintų. Dvi draugės, jaukuku.lt įkūrėjos – architektė Ieva Benetė ir fotografė Greta Juodžiukynaitė, – jau kelerius metus dalijasi išskirtinių poilsio vietų gamtoje rekomendacijomis ir pristato jaukių, mažų namelių kolekciją.

Jauku-ku.lt įkūrėjos Ieva Benetė ir Greta Juodžiukynaitė, „Sesė saulė“ nuotrauka

NAMELIS MEDYJE

„Jauku-ku“ interneto svetainė atsirado jau daugiau nei prieš trejus metus, 2019 m. lapkričio mėnesį. Tuo metu aktyviai kūriau ir pati stačiau namelį medyje savo kaime Verebiejuose, Alytaus rajone. Norėjosi dalytis savo statomo namelio progresu ir kitais projektais, skleisti nedidelių namelių, tvarumo, poilsio gamtoje idėjas – nusprendžiau sukurti tam svetainę, – apie projekto pradžią pasakoja I. Benetė. – Idėją, kad noriu dirbti su mažais nameliais, sugalvojau dar studijuodama. Tuomet po studijų net buvau išvykusi į praktiką šia tema – 2016 m. Vokietijoje įmonėje „Baumraum“ projektavau ir stačiau namelius medžiuose. Grįžusi į Lietuvą, nepaleidau šios minties, – kai pasidalijau savo nameliu, norėjosi parodyti ir kitas įdomias nakvynės vietas. Tuo metu Lietuvoje tokio pobūdžio poilsio vietų buvo dar tiek nedaug, jog tikrai nemaniau, kad „Jauku-ku“ virs tęstine veikla!“

Paukščių namelis medyje Verebiejuose, „Sesė saulė“ nuotrauka

G. Juodžiukynaitė, prieš prisijungdama prie „Jauku-ku“ ir pradėdama dirbti su Ieva, namelių atradimais dalydavosi savo Instagram paskyroje. Pirmieji nameliai „Atokampis“ ir „Varėna Treehouse“ pastatyti 2017–2018 metais. Pašnekovė džiaugiasi, kad tuo metu turėjusios po vieną namelį, dabar šios vietos turi jų po keturis.

Atokampis, „Sesė saulė“ nuotrauka

Varėna Treehouse, „Sesė saulė“ nuotrauka

JAUKŪS PABĖGIMAI Į GAMTĄ

„Prisimenu, kad pradžioje aš tiesiog ant pirštų suskaičiavau vietas, kur galėčiau parašyti, – jų buvo gal 6–7 ir man atrodė, kad tai viskas, ką turime ir artimiausiu metu turėsime Lietuvoje. Vieni iš pirmųjų mūsų partnerių – „Rest in Forest“, „Getaway to forest cab“, „Asalnų stovyklavietė“. Esame dėkingos, jog jie patikėjo ir pasitikėjo mumis ir mūsų idėja nuo pat pradžių! Mūsų džiaugsmui – kaip tik tuo metu maži nameliai Lietuvoje pradėjo dygti lyg grybai po lietaus ir dabar mes vos spėjame dalytis gražiomis naujienomis“, – šypsosi moterys.

Getaway to forest cab, „Sesė saulė“ nuotrauka

Pašnekovės tiki, kad savo vykdoma veikla padeda žmonėms susiplanuoti mažus gamtiškus pabėgimus, pasidžiaugti Lietuvos gamta. „Jauku-ku“ patiks visiems, kurie mėgsta derinti gamtą ir nuotykius su jaukumu, ramybe, patogumu ir estetika. Svajojantiesiems apie nuosavą namelį ar planuojantiesiems atverti naujo namelio duris svečiams – architektės Ievos ir fotografės Gretos sukaupta patirtis gali padėti šias svajones įgyvendinti.

Asalnų stovyklavietė, „Sesė saulė“ nuotrauka

NESIBAIGIANTYS ATRADIMAI

„Mane nuo mažens žavėjo gamta ir menas, – sako I. Benetė. – Pasirinkau architektės profesiją, tad maži nameliai gamtoje puikiai atitinka mano vertybes. Juose galima pajusti stiprų ryšį su gamta, pabūti joje esant bet kokiam orui. Taip pat toks poilsis padeda pajausti, jog tikrai laimei daug nereikia.“

„Maži nameliai mane traukia begaliniu jaukumu ir nuotykių dvasia, – antrina G. Juodžiukynaitė. – Mėgstu laiką leisti lauke, bet turėti galimybę atsipalaiduoti komfortiškoje aplinkoje. Esu fotografė, gyvenu matydama mažus, estetiškus momentus – namelių idėja visus šiuos dalykus puikiai sujungia. Mažuose nameliuose vyksta lėtas gyvenimas, o juos supanti aplinka siūlo nesibaigiančių atradimų – jeigu ne gyventi, tai bent jau pabėgti savaitgaliui į tokias vietas yra be galo gera.“

Doyou place, „Sesė saulė“ nuotrauka

Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos rinkdamosi objektus atsižvelgia pašnekovės, yra lokacija ir vietos dydis. „Jauku-ku“ bendruomenei pristatomi maži, 2–6 asmenims skirti, nuošaliau, privačiose vietose, arčiau gamtos esantys nameliai. Kiti kriterijai yra šiek tiek abstraktesni, ne taip lengvai apibrėžiami, dažnai kiekvienu atveju atskirai abiejų projekto kūrėjų išdiskutuojami. Svarbus vietos jaukumas, autentiškumas, išskirtinumas savo lokacija ar architektūrine išraiška. Taip pat didelę įtaką daro vietos savininkai, kurie gali pasidalyti patrauklia vietos istorija, praturtinti viešnagės patirtį papildomomis veiklomis.

Paukščių namelis medyje Verebiejuose, „Sesė saulė“ nuotrauka

„Aptardamos praeitus metus skaičiavome, kad 2022 m. nebuvo nė vieno mėnesio, kurį būtume praleidusios neaplankydamos nors vienos poilsio vietos. Kartais keliaujame abi kartu, kartais – pasiskirstome po vieną, kad spėtume aplankyti daugiau. Mums svarbu pamatyti vietas gyvai, susipažinti su namelių savininkais, pajausti atmosferą – tai padeda gyviau, tikriau, asmeniškiau pristatyti namelius ir po to turėti galimybę parekomenduoti žmonėms tai, kas atlieptų konkrečius jų poreikius. Rezervacijos sistemoje šiuo metu turime tik keletą vietų, kurių nesame aplankiusios, ir tikimės, kad šį sezoną aplankysime ir jas“, – mintimis dalijasi Ieva ir Greta.

ŠIRDŽIAI MIELA IDĖJA

„Jei reikėtų ant svarstyklių dėti darbą ir talentą – mūsų atveju jas tikrai nusvertų darbas, – paklaustos apie veiklos sėkmės formulę sako pašnekovės. – Nors mūsų veiklą lydi sėkmė (valio!), skiriame nemažai laiko ir jėgų, kad projektas augtų. Sudėtingiausi ir laikui imliausi darbai (pavyzdžiui, rezervacijos sistemos diegimas ir palaikymas) dažniausiai juk yra nematomi galutiniam vartotojui, bet mes galime pasidžiaugti, kad dalį darbų, kurie lieka už kadro, galime daryti jaukiuose nameliuose, sėdėdamos šalia židinio ir pro langą žiūrėdamos į besikeičiančią gamtą. Tad galime sakyti, kad „Jauku-ku“ variklis – širdžiai miela idėja, kuria abi tikime ir didžiuojamės. Manome, kad siekiant sėkmės, svarbu pasirinkti tinkamą darbo sritį, kurioje džiugina ne tik rezultatas, bet ir procesas. Taip pat svarbu – vertybiškai panašūs žmonės, su kuriais dirbi. Geroje komandoje gali ne tik pasidalyti darbais, bet ir diskutuoti, dalytis patirtimis, nuomonėmis. Pabaigai – būtina rasti erdvės darbams aptarti ir naujoms mintims generuoti. Neleidžiame sau užsisukti kasdieniuose darbuose ir, dažniausiai keliaudamos aplankyti namelių, skiriame daug laiko pokalbiams – taip gimsta geriausi problemų sprendimo būdai, prisijaukinamos net ir labiausiai jaudinančios idėjos.“

Nors visur girdi, kad būtina turėti ilgalaikių svajonių, kad jos tikrai išsipildytų, Ieva ir Greta nėra tikros, ar tokią konkrečią penkmečio viziją turi. Tačiau tikrai gali pasakyti, kad „Jauku-ku“ gimė kaip idėjinis projektas, tad ir toliau augins jį taip, kaip sako jų širdys.

Vaizdas beržų namelio prieigose, „Sesė saulė“ nuotrauka

„Norime, kad ši veikla pirmiausia neštų džiaugsmą mums ir būtų naudinga „Jauku-ku“ bendruomenei, tad jeigu artimiausius (trejus ar penkerius) metus projektas augs taip pat smagiai, kaip kad augo nuo veiklos pradžios, – mes būsime laimingos ir dėsime pastangas, kad jis klestėtų. Atsižvelgiant į tai, kiek daug tokių mažučių poilsio vietų per pastaruosius dvejus trejus metus Lietuvoje atsirado, galime drąsiai teigti, kad lietuviai šia poilsio idėja susidomėjo ir žavisi. Žmonėms norisi privatumo, ramybės, galimybių atsitraukti iš skubančio pasaulio“, – įsitikinusios pašnekovės.

Sau ir klientams jos nori palinkėti to, ko visada pritrūksta, – atrasti kokybiško laiko sau ir savo artimiesiems, jausti ramybę ir ryšį su mus supančiu nuostabiu pasauliu.

„LAUKINĖ VIRTUVĖ“: GAL IR LAUKINIAI AUGALAI SULAUKS SAVO RENESANSO

Thu, 22 Dec 2022 08:00:00 +0000

Parengė Jurga Liaubaitė

Maisto kultūra šiuo metu pasaulyje ypač išplitusi. Žinomiausi virtuvės šefai taikydami įvairias technologijas siekia išgauti kuo įmantresnių skonių, nustebinti netikėtais produktų deriniais. Kartais didesnį susižavėjimą kelia patiekalo išvaizda, bet ar nepamirštama jo maistinė vertė. Apie tai, kaip laukinius augalus galima naudoti kasdieniuose patiekaluose, juos praturtinant maistinėmis augalų savybėmis, pasikalbėjome su socialinio tinklo „Instagrame“ paskyros „laukine_virtuve“ autore Monika Dulke.

NESPJAUK Į ŠULINĮ…

„Visada sakiau, kad niekada nebūsiu blogere ar rašysiu apie maistą, bet, kaip sako, nespjauk į šulinį, nes gali tekti iš jo gerti, – juokaudama pokalbį pradeda Monika. – Nemoku nei rašyti gražių tekstų, nei fotografuoti ir nesu virėja, ir tikrai kartais pasvarstau, ką aš čia darau. Tačiau mane paskatino tai, kad lietuvių kalba buvo labai mažai tokia forma pateikiama informacijos apie laukinius augalus. Tiesiog nutariau dalintis savo kelione. Jei pavyks kažką sudominti išbandyti laukinių augalų savo virtuvėje, man bus džiugu. Tik prieš vartojimą įsitikinkite, kad žinote, ką ragaujate, pradėkite nuo pažįstamų augalų. Tikrai neskatinu eiti per pievas ir tiesiog viską ragauti.“

Lauko gėrybės, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Moteris teigia neturinti ypatingo polinkio šeimininkauti, gaminti ar įtikti kitiems. Nemėgsta sekti receptu, gaminimas jai – kūrybos forma, kai niekada neaišku, kas gausis. „Kaip mano vyras sako, jei ir norėčiau, negalėčiau pagaminti taip pat, – sako pašnekovė. – Todėl laukinių augalų naudojimas yra nauja forma išbandyti naujus dalykus, skonius, derinius.“

NORISI IŠBANDYTI

M. Dulkės kelias į laukinių augalų vartojimą buvo vingiuotas. Moteris net negalėtų įvardyti, kur jis tiksliai prasidėjo. Nuo vaikystės mėgo laukinius augalus ir miškuose praleisdavo daug laiko, bet studijų metais visai nuo to nutolo. „Studijų metu susidomėjau vynais, baigiau someljė mokyklą ir tai ilgai išbuvo mano dėmesio centre, – pasakoja ji, – bet, manau, koronavirusai ir karantinai pakeitė visų mūsų įpročius, nebevyko vyno renginių ir degustacijų, todėl nuo to nutolau. Tuo metu jau domėjausi tradicine kinų medicina, lankiau akupunktūrą ir pradėjau gilintis į mitybos pagrindus. Pripažinsiu, man buvo per sudėtinga.“

Viena mintis giliai paveikė Moniką ir nukreipė kita linkme. Pagal tradicinę kinų mediciną žmonės turėtų naudoti savo klimato augalus ir vaistažoles. Sekdama šia mintimi moteris pradėjo apie tai skaityti ir daugiau domėtis. Nuostabą kėlė tai, kad informacijos lietuvių kalba apie tai buvo labai mažai.

Dilgėlių sėklos, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Informacijos, idėjų išbandyti tinklaraštininkė ieško angliškai ir vokiškai. Seka daug austrų, vokiečių laukinių augalų pedagogų, taip pat anglų kalba holistinės sveikatos specialistų. „Pripažinsiu, – atvirauja moteris, – prieš įvesdama naują laukinį augalą į savo virtuvę skaitau apie jį trimis kalbomis ir randu galybę idėjų, kurias noriu išbandyti.“

MAISTINĖ AUGALŲ VERTĖ

„laukine_virtuve“ skirta smalsiems žmonėms, pasiruošusiems išbandyti kažką naujo, kitokio. Konkrečių tikslų pašnekovė sakosi neturinti, bet norėtų ateityje užsiimti laukinių augalų edukacijos projektais.

„Dauguma laukinių augalų yra matomi kaip vaistažolės, kurios naudojamos jau sergant. Bet aš manau, kad laukinius augalus galima integruoti kaip kasdienį, daug maistinių savybių turtingą maistą, kuris gali padėti išvengti ligų, o ne tik vartoti, kai ligos mus kamuoja, – sako Monika. – Žinoma, reikia atsižvelgti į kiekį ir augalų savybes, bet, manau, šiuo metu yra per daug baimės, siejamos su laukinių augalų vartojimu, ateinančios ir dėl žinių trūkumo. Pavyzdžiui, Vokietijoje ir Austrijoje yra specialybė – laukinių augalų pedagogika, skirta suteikti kitiems specializuotų žinių apie laukinių augalų vartojimą.“

„Pastaruoju metu mane labai traukia atgal į gamtą, tai tapo ramybės, smalsumo ir kūrybingumo laiku, – mintimis dalijasi pašnekovė. – Iš kitos pusės, kuo labiau tuo domiuosi, tuo labiau suprantu, koks maistine verte yra tuščias maistas iš prekybos centrų. Sode auganti dilgėlė yra maistingesnė ir ekologiškesnė nei špinatai iš plastikinio pakelio.“

Paprašėme Monikos pasidalyti vienu iš laukinės virtuvės receptų, kuris tiktų ir šventiniam stalui: „Mano šventinis favoritas yra orkaitėje keptų burokėlių, raudonųjų pupelių, marinuotų agurkėlių, krapų, dilgėlių sėklių salotos su aliejumi, majonezu ar veganišku sėmenų majonezu. Galima dar dėti granatų sėklų ar graikinių riešutų.“

Rudens salotos, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Monikos manymu, yra sukurta stipri vartojimo kultūra – pirkti. Labai daug kalbama apie tokius supermaisto produktus kaip avokadas, šalavijo (angl. chia) sėklos, spirulina, bet niekas nereklamuoja dilgėlių, kiaulpienių ar kitų augalų, kurie auga tiesiog šalia. „Manau, prožektorių šviesa nepaskirstyta tolygiai, – sako Monika, – o juk mes svečius norime nustebinti įmantriais, populiariais dalykais, kokiu nauju internete išgirtu receptu, o ne keptais kiaulpienių iš sodo pumpurais. Šalia turime nuostabių produktų, kuriuos galima atrasti iš naujo. Juk itališkos picos kažkada irgi buvo varguolių maistas, tad gal ir laukiniai augalai sulauks savo Renesanso.“

DŽIAUGSMO AKIMIRKOS

M. Dulkė savo veiklos darbu nelaiko, labiau poilsiu ir kūrybine veikla po darbo, bet, žinoma, norint iš tam tikros veiklos pragyventi, pasikeičia veiklos formulė ir koncentracija į rezultatą. Pašnekovės manymu, kiekviena veikla ar darbas turi išlaikyti tam tikras džiaugsmo akimirkas, kitaip tai nebeteiks malonumo. Šiuo metu laukinėje virtuvėje Monika jomis ir dalijasi.

Dilgėlių ir ananasų sultys, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Man šiuo metu sunku įsivaizduoti, kur mane gyvenimas nuneš per ateinančius 5 metus – šiuo metu nekuriu didelių penkmečio planų, – sako tinklaraštininkė. – Stengiuosi atsisakyti kontrolės ir planų iliuzijos, tiesiog priimu gyvenimo dovanas ir pamokas. Bet, jei leisčiau sau pasvajoti, manau, galėčiau įsivaizduoti. Dirbčiau dalį etato dabartinėje darbo sferoje (finansų srityje) kažkur tolimoje sodyboje, o likusį laiką skirčiau laukinių augalų pedagogikos projektams. Visiems palinkėčiau būti kūrybingiems ir atviriems naujiems dalykams.“

„MARGAS MIŠKAS“: SPALVŲ, FORMŲ IR EMOCIJŲ ĮVAIROVĖ

Tue, 25 Oct 2022 07:00:00 +0000

Parengė Jurga Liaubaitė

Šeimos narėms ir geriausioms draugėms Ievai Kupstienei ir Juditai Krasauskienei, prieš daugiau nei šešerius metus įkūrusioms rankų darbo žaidimų gamybos ir nuomos verslą „Margas miškas“, smagiausia, kai savęs pristatinėti nereikia ir tai už jas padaro jų mylimi klientai. Visi pavadinimai – kūrėjos, pramogų organizatorės, žaidimų nuomotojos – tinka, nė vieno iš jų moterys nesibaido, tačiau save pristatytų kur kas paprasčiau: „Esame tos, kurios gyvena tarp žaidimų ir su tuo sieja savo gyvenimą. „Margas miškas“ mums asocijuojasi su įvairove, ne tik spalvų, bet ir formų, emocijų. Siekiame, kad mūsų žaidimuose pramogą surastų kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo amžiaus ar socialinio statuso. Norime, kad jie būtų margi ir skirtingi, koks ir yra mus supantis pasaulis.“

„Margas miškas“ įkūrėjos, iš kairės Judita Krasauskienė ir Ieva Kupstienė, nuotrauka iš asmeninio archyvo

NUO NAMŲ GARAŽIUKO IKI SAVŲ DIRBTUVIŲ

„Veikla gimė labai organiškai, nebuvo jokio planavimo ar verslo planų rašymo, tiesiog turėjome tikslą pagyvinti savo ir savo artimųjų šventes, – apie verslo pradžią pasakoja pašnekovės. – Po jų sulaukdavome prašymų išnuomoti žaidimus, draugai ir draugų draugai susirasdavo mus ir rašydavo. Supratome, kad reikia šitai veiklai duoti šansą. Pradžioje veiklą vykdėme iš namų garažiuko, o vėliau išsiplėtėme iki didelių dirbtuvių Kaune.“

„Pirmiausia mediniai gaminiai mums labai gražūs! Šią medžiagą pasirinkome ir dėl paprastumo, tačiau vėliau supratome, kad nieko paprasto čia nėra. Mediena kraiposi, linksta ir lūžta, o norint dirbti su medžiu, reikia suprasti visas jo savybes. Mes abi – gamtos vaikai, didžiąją dalį laisvo laiko stengiamės leisti gamtoje su šeima, tad darbas su medžiu kažkuria prasme taip sava“, – džiaugiasi pasirinkimu Ieva ir Judita.

Kaladėlių bokštas, nuotrauka Martynos Stasiulionytės Photography

„Margo miško“ kolektyvas daug dėmesio skiria detalėms, stengiasi, kad žaidimai būtų ne tik smagi pramoga, bet ir stilinga kiekvienos šventės detalė. Nėra nieko gražiau nei natūralumas, tad mediniai žaidimai padeda išreikšti tą grožio sampratą. Kūrėjams smagiausia, kad sulaukia daug komplimentų iš savo klientų, kad šie dideli mediniai žaidimai atitinka jų švenčių stilistiką ir tampa šventės pramogų kampeliu. Tai įkvepia, skatina neišeiti iš šių rėmų ir tik plėsti asortimentą pasiūlant klientams dar daugiau nematytų medinių lauko ar vidaus pramogų. Šiuo metu „Margas miškas“ turi žaidimų nuomos punktus Vilniuje, Kaune, o vasaros metu ir Palangoje.

KAI VALANDŲ PAROJE PER MAŽA

„Tiesą pasakius, nė viena iš mūsų nesvajojome apie tokią veiklą, – prisipažįsta pašnekovės, – ji atėjo labai natūraliai, iš poreikio praturtinti savo šventes. Jei kažkas kada būtų pasakęs, jog turėsime žaidimų nuomos verslą, nebūtume net patikėjusios, nes apskritai tokio medinių žaidimų šventėms nuomos verslo dar net nebuvo Lietuvoje. Į šią veiklą atkeliavome iš skirtingų sferų (Ieva dirbo personalo ir transporto, o Judita – restoranų ir renginių srityse). Iš pradžių „Margas miškas“ buvo tik hobis po darbo, bet pamažu „įsisukome“ taip, kad valandų paroje tapo per maža ir visą savo energiją skyrėme tik šiai veiklai.“

Medinių žaidimų kūrimo procesas, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Vaikystėje kieme žaisdavome įvairiausius žaidimus: klases, šokinėdavome per virvutę. Mokykloje populiarūs buvo tie žaidimai, kuriuos galėdavome nupaišyti ant popieriaus lapo: kryžiukai ir nuliukai, laivų mūšis ar kartuvės. Didžiąją dalį šių žaidimų perkėlėme ant medinio paviršiaus. Verslą kūrėme dviese, tačiau nė vienai iš mūsų darbas su medžiu nebuvo iki tol artimas“, – patirtimi dalijasi kolegės.

Moteris labiausiai žavėjo idėja ir jausmas, kad tai yra ta veikla, kurią nori vykdyti, kas rytą su džiaugsmu keltis ir kiek galima ilgiau būti, kurti, gaminti. Kiekviena atsinešė savo patirtis ir papildė viena kitą, o meilė medžiui atėjo savaime. Pirmas sukurtas gaminys buvo įvairiausių lauko žaidimų komplektas, kurį šeima naudojo asmeninėje šventėje. Vaikai šventėse paprastai nesunkiai randa veiklos, o dėl suaugusiųjų kilo dilema – kuo krikštynų metu užimti draugus, senelius ir kitus suaugusius svečius. Kaip visus suburti, kad juos sujungtų bendra veikla ir emocija.

Stalo žaidimas „Kryžiukai ir nuliukai“, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Ieškojome būdų, kaip praturtinti savo šventę, ir nieko neradusios Lietuvos rinkoje ėmėmės iniciatyvos, – sako medinių žaidimų kūrėjos. – Prisižiūrėjusios daug užsienio idėjų, jas interpretavome savaip, į pagalbą pasikvietėme savo vyrus, brolius ir pirmuosius mūsų lauko žaidimus gaminomės patys. Atsimename, kaip atrodė patys pirmieji žaidimai, dabar turėtume jiems nemažai kritikos, o tuo metu jie mums buvo tobuli! Rezultatas ir jausmas matant žaidžiančius šventės dalyvius buvo puikus ir, gavusios teigiamą grįžtamąjį ryšį, supratome, kad keliaujame tinkama linkme. Beje, pirmasis mūsų pagamintas Kaladėlių bokštas išliko, tik kitokiu pavidalu – įsikūrę naujas dirbtuves, pagaminome stalą savo klientams, kurio kojos padarytos iš būtent šio XXL bokšto kaladėlių.“

MYLIMAS DARBAS

I. Kupstienė ir J. Krasauskienė džiaugiasi, kad pasaulis dabar yra pasiekiamas keliais klavišų paspaudimais, tad idėjų randa visur, bendrauja su užsienyje žaidimų nuoma užsiimančiomis įmonėmis. Dalijasi patirtimi apie tai, kas „veikia“ ir kas ne. Dažnai naujų žaidimų idėjos gimsta stebint jau egzistuojančius žaidimus, suteikiant jiems papildomą funkcionalumą ar gabaritus. Dažnai kūrėjos per užklausas sulaukia prašymų ir iš pačių klientų.

„Margas miškas“ – mediniai stalo žaidimai, nuotrauka Jurgita Lukos Photography

„Kai dirbi tokį darbą, tavo visas pasaulis sukasi apie naujus žaidimus, todėl idėjos atkeliauja iš skirtingų pusių. Mums labai patinka posakis: „Rask mylimą darbą ir tau niekada nereikės dirbti.“ Manome, kad tokį darbą radome, todėl mūsų formulė būtų tokia: 1 proc. talento ir 99 proc. MYLIMO darbo. Į priekį mus veda troškimas dar daugiau švenčių papuošti savo žaidimais“, – sėkmės receptu dalijasi pašnekovės ir yra be galo laimingos, kad dirbdamos šį darbą gali save išlaikyti.

ŽAIDIMAMS AMŽIUS NE RIBA

„Mūsų žaidimus jau išbandė prezidentai, dar norėtume, kad jais sužaistų ir karaliai, – šypsosi draugės. – O jeigu rimtai, jie skirti visiems – neturi jokių nei amžiaus, nei socialinių barjerų. Svarbu, kad asmuo būtų nusiteikęs žaisti. Neretai lauko žaidimai nuo kėdžių pakelia net didžiausius skeptikus. Priežastis paprasta: jie nesudėtingi, lengvai perprantami ir azartiški, o emocijos žaidžiant tampa nesuvaldomos. Mūsų nuomojamus lauko žaidimus dažniausiai renkasi jaunieji vestuvių šventei, įmonės savo vasaros piknikui ar kalėdiniam vakarėliui. Taip pat lauko žaidimai – populiarus pasirinkimas organizuojant suaugusiojo ar vaiko gimtadienio šventę gamtoje, krikštynas ar tiesiog pikniką su draugais. Mums smagiausia išgirsti klientų atsiliepimus, kad negalėjo savo svečių sukviesti prie stalo, nes veikla tokia įtrauki, kad žaidė nuo mažiausio iki vyriausio šventės dalyvio.“

Galvosūkis „Šoklys“, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Margas miškas“ turi ir atskirą medinių stalo žaidimų liniją ne nuomai, o pardavimui. Tai nedideli kūrėjų rankomis pagaminti azartiški stalo žaidimai – galvosūkiai. Šiuos žaidimus gali rinktis nuo mažiausio iki vyriausio žaidėjo.

Ateityje rankų darbo žaidimų gamybos ir nuomos verslas „Margas miškas“ tikisi toliau augti ir keliauti už Lietuvos sienų. Jau dabar kūrėjai sulaukia užklausų ir pasiūlymų plėsti veiklą, tačiau supranta, kad tam dar turi pasiruošti. „Penkerių metų tam turėtų pakakti, – įsitikinusios pašnekovės. – Savo sekėjams ir klientams norime palinkėti nenustoti žaisti, nes, kol žaidi, tol esi jaunas. Vokiečių filosofas F. V. Nyčė sakė: „Kiekviename žmoguje yra vaikas, kuris nori žaisti.“

„KUMUTIS“: NUO SAVOMIS RANKOMIS UŽAUGINTŲ JAVŲ IKI TRADICINIŲ ŠIAUDINIŲ GAMINIŲ

Fri, 30 Sep 2022 07:00:00 +0000

Parengė Jurga Liaubaitė

„Anksčiau šiaudai buvo labai vertinami ir plačiai taikomi. Juos naudojo stogams dengti, krepšiams, skrybėlėms, batams pinti, kalėdinės eglutės žaisliukams ir sodams gaminti, – sako draugiškų aplinkai produktų gamintojo ir platintojo „Kumutis“ įkūrėjas Aivaras Šerėjus. – Ilgainiui ši natūrali medžiaga buvo pamiršta, tačiau pastaruoju laikotarpiu daugelis renkasi tvaresnius produktus, ieško Lietuvoje sukurtų gaminių, domisi senosiomis tradicijomis.“ Šiandien plačiau pakalbėsime apie besikeičiančias žmonių vertybes, draugiškus aplinkai produktus ir šiaudus – puikią kūrybinę medžiagą.

Draugiškų aplinkai produktų gamintojas ir platintojas „Kumutis“, nuotraukos iš asmeninio archyvo

KAS SIEJA SĄMONINGĄ VARTOJIMĄ IR RAUDONPILVĘ RUPŪŽĖLĘ

„Tiesa pasakius, „Kumučio“ projektas prasidėjo gan greitai ir spontaniškai po lemtingo susitikimo su Bea Johnson – „Zero waste“ šalininke ir propoguotoja, – pasakojimą pradeda Aivaras. – Jos istorija bei įkvepianti kalba paskatino būti ne vien tik sąmoningu vartotoju, bet ir daryti įtaką platesniam žmonių segmentui. Iš karto kilo mintis imtis konkrečių veiksmų siekiant sumažinti vienkartinio plastiko naudojimą. Interneto platybėse jau prieš kurį laiką teko matyti įvairių vienkartinių šiaudelių alternatyvų, tačiau, pradėjus domėtis realia situacija Lietuvoje, pasirodė, kad didžioji dalis kavinių ir restoranų naudojo plastikinius šiaudelius.“

Pašnekovas džiaugiasi, kad dar iki prasidedant vienkartinių plastikinių šiaudelių draudimui „Kumutis“ šimtus tūkstančių jų pakeitė ekologiškais ir pastūmėjo ne vieną verslą atrasti tvarių sprendimų. Ilgainiui projekto kursas gerokai pasikeitė. Atgimstanti sodų rišimo tradicija ir žmonių susidomėjimas lėmė naują šio projekto sritį – šiaudų rankdarbiams paruošimą, kūrybinių rinkinių kūrimą, bendradarbiavimą su tautodailininkais.

Rankų darbo šiaudiniai žaisliukai, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Kumutis“ visiems tarsi girdėtas žodis, tačiau kokia jo prasmė, daugeliui nėra žinoma. Vieniems pavadinimas siejasi su kūma ir kūminu – krikšto tėvais, su kūmu – bičiuliu, draugu. Kitiems kūmutė – laputė ar net įspūdinga raudonpilvė rupūžėlė, kuri skleidžia melodingus garsus, primenančius kukavimą“, – tikrąją pavadinimo prasmę A. Šerėjus palieka paslaptyje ir skatina visus domėtis.

TRADICIJŲ PUOSELĖJIMAS

Draugiškų aplinkai produktų gamintojas kviečia visus pažinti senuosius amatus iš šiaudų ir siūlo išbandyti kūrybinius rinkinius. „Kumutis“ ne tik kuria produktus, bet ir glaudžiai bendradarbiauja su Lietuvos tautodailininkais. Siūlo įsigyti jų rankų darbo dirbinius: šiaudinius sodus ir žaisliukus. Sodais žmonės mielai puošia namus, kūrybinius rinkinius tradiciškai dovanoja vestuvių, vestuvių metinių ar krikštynų proga, per didžiąsias metų šventes – šv. Kalėdas, šv. Velykas.

Rinkinys „Šeimos sodo vėrimas“, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Šiaudinių sodų ir žaisliukų kūrimas yra skirtas tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Užsiėmimai su šiaudais vyksta darželiuose ir mokyklose. Rankdarbiai iš šiaudų domina įvairias bendruomenes, bendraminčių ar bendradarbių grupes. Užsiėmimus su šiaudais organizuoja ir užsienyje gyvenantys lietuviai. Visoms šioms veikloms įgyvendinti siūlome įsigyti šiaudų ir kitų pagalbinių priemonių – adatų, siūlų, – apie jų vystomus produktus ir veiklas pasakoja „Kumutis“ įkūrėjas. – Tiems, kurie nori savarankiškai išbandyti sodų rišimą, žaisliukų gamybą, esame paruošę kūrybinius rinkinius. Šie rinkiniai suteikia galimybę pažinti ir puoselėti sodų rišimo tradiciją bei pasipuošti namus savo rankų darbo gaminiais. Kūrybiniai rinkiniai sukurti įdomiai, prasmingai ir kokybiškai praleisti laiką. Kūryba iš šiaudų lavina loginį ir erdvinį mąstymą, skatina susikaupimą, kruopštumą bei atidumą. Tai puiki dovana mėgstantiems kurti, mylintiems gamtą ir ieškantiems tvarių sprendimų. Tai taip pat išskirtinė, jauki rankų darbo lauktuvių dovana užsienyje gyvenantiems draugams. Visi rinkiniai turi išsamias instrukcijas tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis.“

DARYTI PRASMINGUS DARBUS

Gamta ir ekologija Šerėjų šeimos gyvenime užima labai svarbią vietą. Jų siekis po savęs palikti kuo mažiau atliekų, noras prisidėti prie gamtos saugojimo, tvaresnio gyvenimo ir švaresnės aplinkos paskatino pradėti veiklą su produktais, kurie mažintų plastiko naudojimą. Didžiausias jų įkvėpimas yra meilė gamtai ir savo gimtam kraštui, nuoširdus noras daryti prasmingus darbus, puoselėti senąsias tradicijas ir jas perduoti kitai kartai.

Javų derliaus nuėmimas, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Rankomis pasėti, laukuose kruopščiai po vieną surinkti, išvalyti ir sukarpyti natūralūs javų šiaudeliai. Pradėjus realizuoti gimusias idėjas, užplūsta geros emocijos. Kai sulaukiame susidomėjimo, suprantame, kad ne veltui dedame tiek pastangų“, – savo veikla džiaugiasi pašnekovas.

Vyras tiki, kad po penkerių metų „Kumutis“ bus labiau žinomas ir galės pasiūlyti daug unikalių vietinių produktų bei veiklų.

„Daryti tai, kas tau patinka ir teikia džiaugsmą kitiems, artimųjų palaikymas yra pagrindinė varomoji jėga, o visa kita yra darbas“, – įsitikinęs mėgstama veikla užsiimantis Aivaras Šerėjus.

PASGRINDOS UPELIO SLĖNIO PASLAPTYS, ARBA, JEI BIJAI BRIEDŽIO, NEIK Į MIŠKĄ

Wed, 24 Aug 2022 13:47:00 +0000

Parengė Jurga Liaubaitė

Rugpjūčio 5 diena, penktadienis, 8 val. 6 min. traukinys VILNIUS–VARĖNA atsargiai pajuda iš Vilniaus geležinkelio stoties. Žmonių – nedaug. Mažų miestelių stotelės keičia viena kitą. Po geros valandos kelio, žmonėms ėmus šurmuliuoti ir dalytis mintimis apie nacionalinius grybavimo ypatumus Varėnos kraštuose, suprantu, kad mano tikslas – Matuizų traukinių stotis – jau greta. Stotyje mane pasitinka Laura Grabštienė ir jos draugiška augintinė Banga. Prieš devynerius metus Vilnių iškeitusi į Šklėrių kaimą Varėnos rajone ir su bendramintėmis įkūrusi nepriklausomą meno iniciatyvą „Verpėjos“, šiandien moteris kviečia įvairių profesijų žmones atsitraukti nuo darbų rutinos bei miesto triukšmo ir savaitę pabūti atokiame gamtos kampelyje – Pasgrindos upelio slėnyje, – medžių, pievos, vabzdžių ir avių draugijoje.

Pasgrindos upelio slėnis, nuotrauka iš asmeninio archyvo

GYVOJI GAMTA

Iš Matuizų traukinių stoties automobiliu miško keliais iki slėnio važiuojame dar apie 14 kilometrų. Net neįsivaizduoju, ko tikėtis. Žinau tik esminius dalykus – artimiausias septynias dienas praleisiu viena miško namelyje, šalia kurio draugiškai erdve dalysiuosi su nedidele banda avių, tiksliau, keturiomis avelėmis. „Nupiešk man avį“, – netikėtai prisimenu Mažojo princo žodžius. Po šios viešnagės avį tikriausiai galėsiu nupiešti iš visų pusių (nusišypsau).

Avys, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Supažindinusi mane su gyvenamosios vietos aplinka ir laukiančiais darbais, Laura išvyksta. Lieku viena. Laikas lyg sustoja. Pirmas krikštas, kurį čia gaunu – masiniai ir skausmingi uodų ir bimbalų (sparvų) įkandimai. Nusipurškusi visomis įmanomomis atsivežtomis priemonėmis, jaučiuosi truputį saugiau. Belieka susidraugauti su skruzdėmis, kurios užėmusios pusę mano gyvenamosios vietos prieangio. Kaip sakė vienas vietinis atklydėlis: „Savõs nekanda, o su šiomis dar reikia susidraugauti.“

Skruzdės, vabalai, musės, dūzgiantis bičių avilys, svirpiantys žiogai, pušies kamieną kalantis genys ir, kaip paaiškės vėliau, dar kitokie stambesni gyvūnai. Visi sugyvena šioje erdvėje ir viens kitam nė kiek netrukdo. Leisk kitam gyventi ir jis padarys tą patį.

Drebulės ir beržo lapai, paliesti vėjo gūsio, nevalingai šiugžda aplink namelio stogą. Keistà ir kiek bauginanti ramybė. Prisimenu vaikystės įgūdžius, kai tėvų namuose pečiuką kūrendavome malkomis. Susiskaldžiusi kelias malkas, lauke esančioje laužavietėje gaminu maistą, virinu atsineštą iš šaltinio vandenį. Avys kiek nedrąsios – atnešu ir joms gaivaus vandens, bandau prisimeilinti sauja avižų dribsnių. Tik vakarop įsidrąsina ir atslūgus kaitrai vis dažniau išbėga iš savo namelio parūpšnoti žolės.

Pasgrinda, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Aukštose žolėse išmintu takeliu artinuosi prie upelio – saulei leidžiantis, gera dienos dulkes ir suodinas rankas nuplauti šaltame vandenyje. Kūnas atsigauna. Gyvas gamtos „SPA“. Kojų pėdas masažuoja Pasgrindos dugno akmenėliai.

MIŠKO GĖRYBĖS

Pirmosios naktys namelyje kiek nejaukios. Reikia laiko apsiprasti. Būdama čia pastebiu, kaip paaštrėja klausa, kaip keičiasi reakcija į šakos trakštelėjimą, medžių šnaresį, paukščių balsus, girdimą upelio čiurlenimą. Kaip bebūtų, po tamsios nakties visada ateina šviesus ankstyvas rytas. Žolė dar padengta rasa. Išleidusi avis, einu prie upelio nusiprausti. Saulė skverbiasi pro medžių šakas, nuo vandens kyla paskutiniai rūko likučiai. Namelio terasoje, apsupta rytinių miško garsų, išgeriu arbatos, pusryčiauju. Vis nevalingai žvilgteliu į laikrodį, bet jis lyg tyčia ragina mane atsipalaiduoti ir mėgautis akimirka. Praėjęs tik geras pusvalandis.

Diena po dienos nusistovi savotiška rutina ir laikas ima eiti greičiau. Tarp įprastų darbų – rūpinimosi avimis, ugnies kūrenimo ir maisto gaminimo – skaitau. Vieną vakarą išėjusi pasivaikščioti pamačiau, kad aplinkui esama nemažų mėlynių plotų. Šios minties vedina kitą popietę pasuku miško taku ir uogų ilgai ieškoti netenka. Vienas krūmelis, antras. Kadangi šio miško nepažįstu, laikausi kelio taisyklės ir renku uogas labai toli nuo jo nenutoldama. Valanda laiko – ir pusės litro stiklainis pilnas. Keista, kaip renkant uogas susitelki į procesą – čia ir dabar, ir nekyla daugiau jokių pašalinių minčių. Kiek erzina spiečiai uodų, bet tai menkniekis palyginus su gautu rezultatu.

Mėlynės, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Dar viena diena ritasi į pabaigą. Vis girdisi ataidintis genio kalimas į medžio kamieną. Žolėje „koncertuoja“ žiogai ar svirpliai, net nežinau. Aplink tiek gyvių, kad visų pažinti neįmanoma. Vien kiek vabzdžių ir musių, vorų ir skruzdžių. Šiandien dar susipažinau su kaimyne lauko pele – ji gyvena tarp namelio šonuose sukrautų malkų. Gyvybės ratas sukasi.

Žiūriu aš į besiganančias avis ir apima keistas ramybės jausmas. Gyvulėliai rūpšnoja žolę, bėgioja būriu iš vieno aptvaro galo į kitą. Uždarytos, bet kartu ir laisvos…

NETIKĖTI SVEČIAI

Viešnagei perkopus į antrą pusę, rytais po truputį imu jaustis kaip filme „Švilpiko diena“, kada dienos vis kartojasi. Ta pati vieta, ta pati rutina, bet mano atveju pasitaiko ir netikėtumų. Aplinkinis miškas ir net trobelės kiemas pilnas staigmenų. Neretai jos ir baugina, tad karts nuo karto sau primenu apie tai, kad reikia atidžiau žiūrėti po kojomis. Pelės ar prieš saulę atropojantys pasišildyti driežai manęs jau nestebina. O štai išgirsti ir pamatyti upeliu einantį briedį su ragų karūna ant galvos – jau kas kita. Vaikščiodama vakare miško taku mačiau pėdas, panašias į briedžio, bet jo paties pamatyti nesitikėjau. Nesu gamtos žinovė, tad viskas jau susidėlioja post factum. Džiaugiausi tik vienu dalyku, kad, paėjėjęs atkarpą upeliu, gyvūnas nusprendė pasukti pievomis į priešingą pusę, nei buvo namelis. Tokie vaizdai, kai matai gamtos didybę, bet kartu ir baimė ima nežinant, kaip viskas susiklostys toliau, priverčia akimirkai sustingti. Man pasisekė – mes draugiškai su gamtos sūnumi pasukome į skirtingas puses.

Žaltys, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Didžiausias išbandymas, matyt, man buvo pirmą kartą įvykęs susidūrimas su gyvatėmis. Gyvatėmis sakau abstrakčiai. Jų buvo dvi (dabar jau žinau, kad viena iš jų buvo žaltys), guolį radusios tarp malkų namelio kampe. Rinkdama malkas laužui ir pakėlusi vieną pliauską randu po ja dvi susiraičiusias gyvačiukes. Per kūną nueina šiurpas, bet juk nemesi visko ir rėkdamas nebėgsi. Nuryju seiles ir, prisirinkusi malkų atsargai, kad nereiktų čia eiti ir kitą dieną, pamažėl traukiuosi. Vėliau svarsčiau, ar būtų lengviau, jei iš anksto būčiau žinojusi, kad yra tikimybė susidurti su gyvate. Ar vis dėlto geriau iš anksto nežinoti ir nesukaustyti savęs baime ir nežinomybe to, kas gali įvykti, o gal net ir neįvyks.

PAMOKOS

Paskutinės dvi dienos praeina ramiai ir be didesnių staigmenų. Pabudusi ryte jau žinau, ką veiksiu ir kaip praeis diena. Namelyje esančioje knygų lentynoje randu Mariaus Katiliškio romaną „Miškais ateina ruduo“. Pamenu, kad mokykloje prieš gerus dvidešimt dvejus metus būsiu jį skaičiusi. Kūrinyje gausu gamtos aprašymų, besikeičiančių metų laikų ir jų atspindžio gamtoje bei žmonių darbuose. Šią savaitę aš tarsi taip pat turiu progą grįžti į laikus, kai žmonės gyveno be elektros, vandenį kibirais nešdavo iš šulinių, skalbė upeliuose ar ežeruose, maitinosi tuo, ką užsiaugindavo ar su jais pasidalydavo gamta.

Voratinklių verpstės, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ką man davė Pasgrindos upelio slėnis? Jis dar kartą man patvirtino, kad žmonės kartais neįvertina savęs ir savo galimybių, bandydami kažkaip save pateisinti, kad jie vieno ar kito negalį. Niekad nežinai, ar gali, jei niekad to nepabandei, ar ne taip. Nėra gėda patirti nesėkmę. Jos suteikia progą mokytis ir nekartoti tų pačių klaidų. Buvau pavargusi nuo darbų, žmonių, kylančio vidinio nerimo, sau keliamų lūkesčių. Savaitė gamtoje, kur nėra interneto ryšio, telefono ryšys taip pat veikia prastai, tamsoje gali pasišviesti tik žvakėmis, kad pasigamintum šilto maisto, turi atlikti dar kelis veiksmus (pasirinkti malkų, jas sukapoti, įkurti ugnį), leido pažvelgti į save kitu kampu. Ramiai pabūti su savimi, pabandyti atrasti, kas vis dėlto svarbu, neužpildant pauzių socialinių tinklų triukšmu, nestebint dirbtinių šypsenų ir iškreiptų, rožinėmis spalvomis piešiamų, vaizdų.

Lengvas sparnų plazdėjimas, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Džiaugiuosi, kad tam ryžausi ir aplinkybės susidėliojo taip, kad galėjau patirti šį nuotykį, – išbandžiau savo galimybes, o gal ir ribas. Nereikia stengtis būti laimingam – reikia tiesiog tokiam būti!

Rugpjūčio 12 diena, penktadienis, 11 val. 16 min. traukinys VARĖNA–VILNIUS išjuda iš Matuizų geležinkelio stoties. Su naujomis mintimis ir įkvėpimu grįžtu namo…

„KADUGYS“: NE TIK DAIKTAI, BET IR ĮSIMINTINIAUSIOS PATIRTYS

Wed, 15 Jun 2022 07:00:00 +0000

Parengė Jurga Liaubaitė

Atėjus vasarai vis daugiau savo laisvo laiko norisi praleisti gryname ore. Mindaugui ir Gintarei Daškevičiams, elektroninės parduotuvės „Kadugys“ įkūrėjams, metų laikų kaita kelionėms ar trumpiems pasibuvimams gamtoje įtakos jau seniai nebeturi. Jauna pora kartu su savo augintiniu Nanuku juokaudami save vadina pradedančiaisiais gamtos influenseriais. Pabrėždami buvimo gamtoje gėrį ir grožį, jie kviečia pasinerti į nuotykius ir pamiršti šiuolaikinio gyvenimo greitį ir įtampą.

Elektroninės parduotuvės „Kadugys“ įkūrėjai Mindaugas ir Gintarė Daškevičiai, nuotrauka iš asmeninio archyvo

DZŪKIJOS SMĖLYNŲ PALIESTI

„Mindaugas yra kilęs iš Dzūkijos sostinės – Varėnos. Šiose miškingose ir smėlėtose vietovėse abu praleidome labai daug laiko keliaudami ir stovyklaudami, – pasakoja pašnekovai. – Dzūkijos gamta gausi smėlynų ir spygliuočių miškų, kurie mūsų sieloms be galo artimi. Po pavadinimu „Kadugys“ slepiasi mūsų šaknys. Norėjosi, kad mūsų kūrinys liudytų istoriją apie mus. Pati augalo forma labai panaši į laužo liepsną, o mūsų prekių asortimento didžioji dalis ir yra skirta laužo reikmenų tematikai. Visada norėjome, kad mes žmonėms asocijuotumėmės su šiltomis ir jaukiomis emocijomis – tuo nerealiu vakaru miške prie laužo su draugais, dainomis, žvaigždėmis danguje ir, be jokios abejonės, pačiu skaniausiu maistu, keptu ant atviros ugnies. Taip ir kilo dzūkiškos tarmės pavadinimas „Kadugys“.

Savo elektroninę parduotuvę Mindaugas ir Gintarė stengiasi kurti nuoširdžiai ir negailėdami jėgų pirkėjus džiuginančioms smulkmenoms. Jų nuomone, svarbiausia – išskirtinumas ir kokybė. „Visuomenėje esame pripratę vartoti daug, pirkti vienkartinius daiktus, dažnai pigesnius, – įsitikinę jie. – Mums svarbu tvarumas, ekologiškumas, todėl galime patvirtinti, kad, įsigiję mūsų daiktus, juos naudosite ilgai, jų nereikės keisti naujais, taip visi prisidėsime prie švaresnės gamtos Lietuvoje.“

Miške prie laužo, nuotrauka iš asmeninio archyvo

KLAUSYTIS ŠIRDIES

M. Daškevičius apie tokią parduotuvę svajojo jau kelerius metus. Sunkiausia buvo pasiryžti žengti pirmąjį žingsnį. Vis kirbėjo klausimas: o jei nepavyks? „Vis dėlto gyvename tik vieną kartą ir, jei savo širdies neklausysi pats, to niekas už tave nepadarys. Kadangi abu to norėjome, – sako Gintarė, – išdrįsome pabandyti ir jau beveik metai laiko džiuginam gamtos mylėtojus išskirtinėmis Lietuvoje prekėmis.“

„Kadugio“ įkūrėjai džiaugiasi, kad gyvename puikiame amžiuje, kai visą informaciją apie elektroninių parduotuvių kūrimą ir ne tik galima rasti internete. Tam nereikėjo daug specialistų, tad idėjai įgyvendinti prireikė tik noro ir laiko. Nors darė tai pirmą kartą, porai buvo smalsu ir įdomu, o pats procesas neužtruko labai ilgai. O šios svajonės nešiojimasis širdyje, priešingai, truko ne vienerius metus.

DARYTI DAUGIAU

Per nepilnus veiklos metus Mindaugas ir Gintarė suprato, kad be sunkaus darbo turimas talentas didelės naudos neatneša. „Pačią pirmąją savaitę, kai tik atsidarėme, jau buvome pasiruošę viso asortimento pardavimui ir neišpasakytai sėkmei, – šypsosi pašnekovai. – Tačiau teko nusileisti ant žemės ir pratintis prie kasdienio darbo, didinant mūsų žinomumą ir pirkėjų ratą.“

Pora įsitikinusi, kad sėkmingos veiklos formulė kiekvienam yra skirtinga, tačiau tikrai nepamaišo meilė tai sričiai, kurioje dirbi, dėmesingumas detalėms ir atsidavimas klientams, o į tai neretu atveju įeina darymas daugiau negu priklausytų. Elektroninės parduotuvės asortimentas jų pačių yra išbandytas ir naudojamas žygiuose gamtoje. Nenorėdami kartotis į Lietuvos rinką atvedė ir visai naujų, dar nematytų prekių ženklų. Daugelis gamintojų stengiasi neprisidėti prie žemės taršos arba yra visiškai ekologiški. Mindaugas su Gintare ir patys nenaudoja plastiko gaminių, tik perdirbtas popierines pakuotes, ir stengiasi būti kuo žalesni.

Žygiai gamtoje, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Mūsų prekių asortimentas yra skirtas smalsiam gamtos mylėtojui, mėgstančiam aktyviai leisti laiką gamtoje, vakare pasėdėti prie laužo ir pasigaminti kažką skanaus ant atviros ugnies, – sako jaunieji gamtos influenseriai. – Tiems, kurie vertina išskirtinius ir kokybiškus daiktus, taip pat kreipia dėmesį į ekologiją ir gamtos saugojimą. Apsiperkantys internetinėje parduotuvėje „Kadugys“ ieško ne tik pliko funkcionalumo, šimtus kartų matyto įprasto dizaino, bet ir estetiškai jų skonį tenkinančio produkto. Mūsų pirkėją gali sutikti miško stovyklavietėje smagiai vakarojant prie laužo, paplūdimyje palydint saulę, nešant sunkią kuprinę į stataus kalno viršūnę ar kemperių aikštelėje, mojant ranka ir kviečiant paragauti tik ką iškeptų pusryčių. Jie čia įsigyja ne tik prekes, bet kartu ir patirtis.“

MĖGAUTIS KIEKVIENA KELIONĖS AKIMIRKA

Pirmieji Mindaugo ir Gintarės pažintiniai žygiai ar stovyklavimas gamtoje prasidėjo dar vaikystėje. Tėvai skiepijo teisingą požiūrį į gamtą – vietą, kur žmogus gali atgauti jėgas ir stiprybę, nuraminti sielą ir pasisemti jėgų. Su tėvais dažnai stovyklaudavo prie ežero, grybaudavo miškuose.

Jau suaugus, viena iš įsimintiniausių M. Daškevičiaus kelionių buvo žygis Švedijoje „Karalių keliu“, kur jis pasiryžo keliauti vienas ir savaitę praleido laukinėje gamtoje, be jokio telefono ryšio. „Tokios kelionės augina tiek psichologiškai, tiek ir buvimo gamtoje patirties aspektu, – prisiminimais dalijasi vyras. – Tai buvo viena pirmųjų autonominių kelionių su pilna įranga ant pečių gyvenimui laukinėje gamtoje. Šioje kelionėje išmokau stovyklauti, kai kelias dienas be perstojo lijo lietus, maudytis lediniame kalnų upės vandenyje, įsiklausyti į save ir medituoti žygiuojant, kai kiekvieną dieną nukeliauji 30 km pėsčiomis su sunkia kuprine ant pečių. Labiausiai džiaugiausi, kad išdrįsau išpildyti savo svajonę – įveikiau save mėgaudamasis kiekviena šios kelionės akimirka.“

Kalnų ramybė, nuotrauka iš asmeninio archyvo

Tuo tarpu Gintarės pirmas tikras susipažinimas su gamtos galia buvo artimuose Tatrų kalnuose. „Ten pirmą kartą nuvykau tikėdamasi tiesiog pasivaikščioti apylinkėmis, – prisimena moteris. – Bet, pasirodo, kiek neįvertinau kelionės pobūdžio (kelionė buvo grupinė, su vedliu). Kad ir kiek ištvermės ir jėgų tada iš manęs pareikalavo tikslo pasiekimas, ten prasidėjo mano meilė kalnams, žygiams ir suvokimas, kodėl kai kuriuos žmones taip traukia gamta. Nors ir su nemenku fiziniu pasirengimu, buvo sunku ir viršūnės atrodė tokios aukštos. Vis dėlto gebėjimas įveikti save, valios ugdymas, visiškai pamiršta buitis ar problemos, atsivežtos galvoje iš miesto, tyla, kai girdi tik šalia tekančią upę ar lietų, nuramino stipriau nei bet kokia kita mano gyvenime atlikta meditacija. Tada ir supratau, kad gamta man yra sielos, kūno ir proto ramybė. Tikrasis atsigavimas yra ne prie televizoriaus, o savęs išbandyme kažkur toliau nei tavo kiemas. Visi mes žygiuojame dėl skirtingų priežasčių ir tokių kelionių tikslai visiems labai skirtingi. Man kiekvienas žygis yra susitikimas su savimi ir kelionė link sielos ramybės.“

Pašnekovai įsitikinę, kad gamtoje ilsisi ne tik mūsų kūnas, bet galva ir siela. Gamtoje galima atrasti ramybę, ten neegzistuoja dienotvarkė, susitikimai, pinigai ir dokumentai. Gamtoje rūpinamės primityviais, tarsi pirmykščiais poreikiais – sušilti, pavalgyti, sausai atsisėsti arba prigulti. Čia nebelieka bėgimo ir gali pastebėti dangaus ir medžių grožį, paukščių čiulbėjimą ir samanų minkštumą, o gal ir šaltos rasos gaivą. Čia pasikrauname energijos, surandame balansą ir laimę.

IŠEITIS YRA IŠ BET KURIOS SITUACIJOS

Kiek laiko reikia pasiruošti žygiui / kelionei? Į ką atkreipti dėmesį, kad visko nesugadintų menka neapgalvota smulkmena?

Tinkama įranga kelionėms, nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Bet kokiai kelionei reikia tinkamai pasiruošti, nepervertinti savo jėgų, surinkti visą informaciją apie vietovę, kur vykstama, bei pasiimti reikalingą įrangą, – patirtimi dalijasi žygeiviai. – Patariame visada gerai pasidomėti apie vietos, į kurią keliaujate, klimatą ir gamtinį reljefą, kitus tam regionui būdingus aspektus ir netgi kultūros skirtumus. Reikėtų gerai įsivertinti savo fizinį pasirengimą ir neužsibrėžti neįveikiamų tikslų. Ir visada kelionei pasirinkti tinkamus ir kokybiškus daiktus, kuriais būtų galima pasitikėti ir kurie leistų mėgautis laiku gamtoje.

Priklausomai nuo vietos, į kurią keliaujate, pasirūpinkite tokiais labai svarbiais daiktais kaip kremas nuo saulės, purškalas nuo uodų, akiniai, kepurė, kaklaskarė, ausų kištukai, vaistinėlė, kelionių draudimas, pasas ir pan. Ir pasitikėkite savimi bei žinokite, kad, kas benutiktų, jūs rasite išeitį iš susidariusios situacijos. Be kita ko, visuose kraštuose yra ir kitų keliautojų bei vietinių, kurie mielai ištiesia pagalbos ranką.“

PIRMYN SU DAR DIDESNIU ENTUZIAZMU

Elektroninės parduotuvės „Kadugys“ įkūrėjus labiausiai į priekį veda tai, kad ši veikla jiems patinka. „Kaip saldu būna sulaukti gerų atsiliepimų ar pagiriamųjų žinučių – mmm… „Visiems rekomenduojam“. Tai padeda suprasti, kad kažką darai gerai, ir keliauti į priekį su dar didesniu entuziazmu“, – sako Mindaugas ir Giedrė Daškevičiai.

Pora tiki, kad po penkerių metų „Kadugys“ bus vieta, kurioje galima rasti visą Jūsų išvykai į gamtą reikalingą asortimentą – daugybę mielų prekių ir gausią gamtą mylinčių žmonių bendruomenę. Čia visada galėsite įsigyti ne tik norimą daiktą, visą dominančią informaciją apie jį, bet ir gerą pirkimo patirtį.

Savo sekėjams ir pirkėjams „Kadugio“ kolektyvas linki kuo daugiau kokybiško laiko praleisti gamtoje ir branginti tikrąsias vertybes gyvenime. Pirkti ne tik daiktus, bet ir patirtis. O svarbiausia – išdrįsti gyventi taip, kaip nori!